Dabartinis susidomėjimas internetu ir socialiniais tinklais neturi precedento. Vos įžengusi į XXI a. žmonija gavo ne tik pačią didžiausią dovaną, bet ir sudėtingiausią iššūkį – skaitmeninį pilietiškumą. Internetas paskatino tokius pokyčius, kurių nebūtų įsivaizdavę net uoliausi socialinių utopijų šalininkai. Laiko ir erdvės ribos, nuo kurių anksčiau priklausė politikos, švietimo, ekonomikos ir kitų valstybės valdymui ir reguliavimui svarbios sistemos, tapo visuotinai įprastomis. Dabar tokios sistemos aiškinamos iš naujo, remiantis dvejomis lygiagrečiomis dimensijomis, kuriose gyvename: tikrove ir skaitmenine realybe. Pastaroji reikalauja harmoningo sugyvenimo pasaulyje, t. y. skaitmeninio pilietiškumo.

Kiekvieną dieną po beribį interneto pasaulį naršančiam šiuolaikiniam žmogui reikia vis daugiau naujausių įgūdžių, kompetencijų ir vertybių, laikomų pagrindinėmis kovos su diskriminacija ir smurtu bei konfliktų prevencijos priemonėmis.

Būtent iš tokių aplinkybių kildinamas pagrindinis moderniųjų pasaulio švietimo sistemų siekis auginti skaitmeninius piliečius.

Kai kalbame apie skaitmeninę demokratiją ir skaitmeninį pilietiškumą, pirmiausia būtina tiksliai apibrėžti, kas yra ar turėtų būti skaitmeninis pilietis. Toks aiškus supratimas itin svarbus švietimui, mat, kalbėdami apie skaitmeninių piliečių rengimą, neturime galvoje kažkokių teorinių ateities vaikų ar atėjūnų. Ne, kalbame apie savo vaikus, savo mokinius, dabarties tikrovėje užimančius savo teisėtą vietą, su kuriais klasėse dirbame kiekvieną dieną, stebėdami jų troškimus, poreikius, emocijas, džiaugsmą, nuobodulį ir vystymąsi. Taigi privalome pripažinti, kad vedame juos į nesėkmę – begalines galimybes žmonijai atveriančią skaitmeninę ateitį, kuri, deja, neaiški ne tik jiems, bet ir mums patiems.